urbanizacijos kvapas ir pastatų prakaitas

kartais norėčiau sustoti laike ir paskęsti nepažįstamo žmogaus hipnotizuojančiose akyse, išgyventi kažką naujo bei neragauto. šį rytą pabudau ir stebėjau rūką, kaip jis tiesiog tūnojo nuobodžiame ore ir nesitraukė. pastebėjau šiek tiek per daug laimingą praeivį, jis šokinėjo iš džiaugsmo ir negalėjo nustygti vietoje.

'why are you so happy?' paklausiau. 
'because i can be'.
po kelių akimirką žmogus pradingo rūke. 

anyone else feel like flooding their house and swimming in it?

viskas tarsi per miglą. keli prisiminimai, keli besišypsantys veidai, keli žodžiai. ir dar juokas. mano juokas. kažkoks kitoks, nesuvaidintas, tikras. tada - kelias. patenku į kitą pasaulį,man beveik nepažįstamą, tačiau kažkodėl vistiek laikomą namais,ten kur veda visi keliai, ten kur visi gyventojai pažįstami.
viename šio pasaulio kampe - miestas, kitame - miškas, didi Labanoro giria. Staiga atsirandu naujoje mašinoje, dardančioje per rugių lauką. debesys nusidažo raudonais atspalvias ir pastelinis dangaus skliautas apgaubia rugių jūrą. užuodžiu šlapių javų kvapą ir nusišypsau.
- mes netoli,- pareiškia R. 
visi susižvalgome.neturime nė menkiausio supratimo kur važiuojame.
galiausiai sustojame prie seno namuko. R su A išeina į lauką apsižiūrėti. vidutinio amžiaus moteris prieina prie jų, užkalbina.
po kelių minučių R grįžta.
- kai buvau mažas, čia nuolatos važiuodavau su savo broliu. 
išvažiažiuojame iš sodybos. tada išgirstu kaip R sušnabžda A
- matei tą moterį? ji buvo mano vaikystės meilė.
R atrodė keistai sutrikęs. turbūt svarstė ar tesingą kelią pasirinko. juk viskas galėjo būti kitaip.


likusią kelionės dalį apsmąsčiau savo kelią. netinkamas posūkis ir jau būčiau mirusi tūkstantį kartų... tačiau galbūt būčiau ir laimingesnė. mano kelias dar tik mažas takelis.

cold hearted orb/ that rules the night/ removes the colours/ from our sight

kodėl aš negaliu apčiuopti vasaros? gal tai tik abstrakti sąvoka? ar vasara ir yra ką tik nupjautos žolės kvapas, jūros bangos, festivalių šurmuliai? man vasara - tik sapnas. aš iš jo kažkada pabusiu ir atsidursiu realybėje, kuri niūri, šalta, debesuota. o čia giedra. čia groja Lenny Kravitz Fly Away gyvai. čia įrašomi visi prisiminimai, apie kuriuos aš svajosiu sėdėdama prie mokyklos suolų.


i want to get away i want to fly away.


aš jaučiu kaip kiekvienas momentas byra man pro pirštus. aš negaliu jo sugauti, negaliu jo dar labiau prilaikyti. laikas įsėsti į paskutinį metro ir važiuoti į tą pačią, nepaklotą lovą ir griūti į vakarykščius patalus be jokių gailesčių. o gal  negrįžti į tą šaukiančią tylą, gal pasilikti ant šaltos žolės, vienai, apgaubtai žvaigždžių antklodės? gal prie manęs prieis koks nepažįstamas, pasiūlys cigaretę ir pakvies sužaisti kortomis? gal nuskristi į mėnulį ir atgal, gal panerti į magritte debesis ir išsimaudyti danguje? viskas yra įmanoma, tačiau reikia tinkamos perspektyvos. kam laukti tinkamo momento, kai tinkamas momentas laukia tavęs? 


neskubėk gyventi, visi sako. jie nusišneka. laiko daug nėra. atrodo turime visą gyvenimą, tačiau nežinome kiek laiko tai truks. o kai mirsime, pasaulis nei kiek nepasikeis. niekas mūsų mirties nepastebės. saulė švies toliau, mokiniai toliau žingsniuos į mokyklą, aristokratės senutės toliau gurkšnos dietinę kolą jaukiose kavinukėse, Fly Away toliau skambės visame pasaulyje, vasara liks tiks abstraktine sąvoka ir nesustabdomas laikas net neatsigręš mūsų pusėn.