Sėdžiu vėl įklimpusi į matematikos spąstus, nėra išeities nuo jos pasprukti. Skauda galvą, o aš jaučiuosi tokia kvaila neišspręsdama paprastų rašinių.
Po galais. Optimizmas dingo. O aš galvojau, kad virstu į savimi pasitikintį, nuolatos besišypsantį žmogų. Bull to the shit. Kažkodėl jaučiuosi lyg žygiuočiau per nesibaigiančią dykumą, mėnulis žvelgia į mane su pašaipa, mėgaujasi kiekvienu mano keiksmažodžiu ar prakaito lašeliu. O aš vis stengiuosi atrasti išėjimą, nes žinau, kad už šių smėlinių tvirtovių, už šių dykumos rožių ir skorpionų slypi kažkas naujo ir neįprasto. Nežinau, ar tai kalnai, ar betone užsidaręs didmiestis, ar rugių laukas senelių kaime. Neįsivaizduoju, ko noriu. Tad ieškau kažko, ko niekada nesurasiu. Įdomu, kiek jau kartų nepastebėjau savo kelio į laimę, galbūt koks nepažįstamas praeivis, su kuriuo prasilenkiau, būtų mane užkalbinęs ir aprodęs pasaulį. O tada mes jau keliautume visur, kur tik jis panorės, kad ir į kosmosą, man tas pats, tik svarbu, kad būčiau laimingą. Gyvenimas yra aklas. Viskas yra siurprizas, nežinai su kuo gali susidurti. Ką gali žinoti, ar praradai savo šansą ar tiesiog jo dar negavai. Kartais galvoju, ar mes tikrai negimėme vien tam, kad mirtume. Pavydžiu Johnny Rotten, juk jis nežinojo ko norėjo, tačiau žinojo, kaip tai gauti.
Galvoje skamba regio ritmas, lengvi būgnai ir gitara, Marlio balsas. Nežinau kodėl vis klausausi "Three Little Birds", galbūt dėl to, kad groju šią dainą per gitaros pamokas, o galbūt šiaip gera nuotaika. Man reikėjo ramybės, ilgų pasisėdėjimų kavinėse, pokalbių su nepažystamais žmonėmis, lėtas ėjimas per lietų pagal Rolling Stones dainas.
Keista, tačiau pas mus jau pavasaris. Ankstų rytą mane pažadina paukščių giesmės, šiek tiek įkyrios, tačiau kažkuo tikrai džiuginančios.
Taip, šis savaitgalis lėtai juda į priekį pagal regio dainas.
Seniai gi besimatėm. Grįžau laiminga ir įdegusi, savęs pačios kopija. Šiek tiek patobulėjusi aš nenoriai ir vėl prisitaikau į kasdieninį gyvenimą. Nevisai. Kažkodėl jaučiuosi laiminga. Tai toks paprastas dalykas, tik tokia maža dalelytė, kuri priverčia tave nusišypsoti. Ta šypsena tokia natūrali, tokia gyva, kad neskauda veido raumenų. Pamiršau ką reiškia taip šypsotis, pamiršau ką reiškia eiti gatve per lietų, taisytis permirkusius plaukus ir juoktis.
Štai kaip noriu nugyventi kiekvieną savo dienų. Atsikėlusi iš lovos noriu pati sau pasakyti " Šiandien būsiu laiminga ".
Nustojau rašyti. Gaila. Pasistengsiu atsilyginti, sugalvosiu ką nors įdomaus aprašyti, pafilosofuoti. Laimė nėra įdomi tema. Žinau, tokia tiesa, juk ne visi laimę matome taip pat, vieniems ji neapčiuopiama, o kitiems užtenka tik skaniai pavalgyti. Aš ir pati nesu tikra kas gi toji visų minima laimė, galbūt tai tik apgaulė ar kažkoks smegenų plovimas, juk niekas negali įrodyti, ar tikrai džiaugsmas ir meilė egzistuoja. Žinoma, galime tikėti, tai lyg slapta religija.
Linkiu jums optimistiškų metų prieš mirštant :)
Stebiuosi, kad jau 2012. Galbūt mes ir visi žūsime šiais metais, tačiau kas žino, galbūt visatai tai į naudą. Galbūt Žemė sudegs ar suledės, subyrės į šipulius ir mes tapsime žvaigždžių dulkėmis, kurios klaidžioja pasimetusios kosmose. Juokinga, kad tiek metų tobulinomės, tačiau vienas lemties pokštas gali viską sugriauti.
Aš tik pilstau vandenėlį. Nemanau, kad mirsime šiais metais. Tačiau argi neįdėtume daugiau pastangų į paskutinius savo gyvenimo dvylika mėnesių?
Pradžia tikrai nebloga. Tobulas jausmas žiūrėti pro langą į Tailando peizažą.
