amen

Įdomu kiek žmonių dabar galvoja lygiai tą patį kaip aš. Galbūt mes visi dabar mąstome apie tą patį? Gal kokia paslaptinga jėga mus visus suvienija?

Šis rytas tai blakstienų tušo kvapas, karšti dušai, šypsena aprasotame veidrodyje, šlapi plaukai ir skruostai, kakavos aromatai, sumuštiniai su lydytu sūriu - visi tobulo ryti simptomai. Kažkodėl vis į galvą lenda praeities randai, pirmas kartas kai tarp pirštų suspaudžiau cigaretę, pirmas kartas kai gurkštelėjau alaus, kiekviena akimirka, kai kas nors mane įžeisdavo, priversdavo verkti, atstumdavo, kiekviena diena, kai bučiuodavau žmonėms šiknas, kai basomis žengdavau link konteinerio su pilnu maišu tuščių belgiško alaus skardinių. Vėl klimpstu į praeities klaidas, kurias taip norėjau pamiršti. Jeigu vėl susimausiu, visi žinos. Viena nukrypimas, ir regis sau nebeatleisiu.

i hope you remember my middle finger

O jeigu sapnas yra tikrovė, o tikrovė yra sapnas ir kai tu užmiegi, tu atsikeli? Kiekvieną naktį mano sapnai panašėja į realybę, o gal tai ir buvo realybė, tačiau aš to nepamenu. Kodėl taip aiškiai regiu savo vaizduotės kūrinius pasąmonėje. Jeigu kažkur egzistuoja kitas pasaulis su tokiu pat žmogumi kaip aš, kuris pažvelgęs į veidrodį mato mane? Turbūt prisižiūrėjau per daug tų nuvalkiotų amerikietiškų komedijų. Kažkokias nesąmones išsigalvoju, tačiau tokiame chaoso pilname pasaulyje bet kieno teorija gali būti teisinga. Nevaidinkime, kad  esame genijai. Juk niekas negali įrodyti ar mes žinome viską, ar tik mažą gabalėlį tos paslaptingos visatos.

Per tiek generacijų mūsų protėviai susidarė nuomones kas gražu ir kas šlykštu, kas tiesa ir kas melas, tačiau jeigu kelios detalės būtų bent šiek tiek pakitę, visa žmonija pasikeistų. Galbūt į pasaulį žiūrėtume kitaip, galbūt jau būtume seniai išnykę, galbūt dar gyventume urvuose ir pieštume ant akmenų. Tai tiesiog įrodo, kad vieninteliai genijai yra gamta ir likimas.

lėlių ligoninė

Dažnai mane užplūsta tokie skirtingų jausmų mišiniai, jie lyg keičiasi kas minutę, priverčia mane tiesiog pasimesti. Norisi ir verkti, ir juoktis, ir kam nors į snukį trenkti. Mąstau apie praeitį. Kažkodėl mano didžiausios klaidos dabar atrodo kaip geriausi pasirinkimai gyvenime, juk neįmanoma sužinoti, kuris  kelias teisingas. Jaučiuosi kažkokia tuščia, bejausmė, bemintė, nors įkyrus balsas galvoje neužsičiaupia. Paskaudo smegenis, paskaudo pirštus nuo klaviatūros barbenimo. Aš - neskraidantis angelas, aš - įrėminta erdvė, esminis mažmožis ir gyvybinga lėlė, aš - oksimoronas, kažkokia pasimetusi, neaiški, nelogiška, be ryšio.

Viskas, reikia užsičiaupti ir pradėti mokytis fizikos formules. Juk tai vistiek menas.

   

tuščios stiklinės

Mano emocijos lyg sutrupėjusi kreida sušluojamos, jausmas lyg tūnočiau šiukšlių konteineryje. Man nė motais ar kažkas manęs kad ir visą gyvenimą ieškos, norisi užsirakinti kokiame sandėliuke ir supūti. Mano egzistavimą sujaukia tos beprasmiškos dienos, kai absoliučiai nieko neįvyksta, tačiau apimtas kažkokios tuštumos pozityvumo lygis numušamas akimirksniu. Kažkada toptelėjo, kad optimistai ir pesimistai, abu jie kažkiek trenkti ar paplaukę, tačiau abu save pažįsta ir žino kaip elgtis tam tikrose situacijose, o va realistas - žmogus arčiau žemės, savęs nepažįstantis. Gal ir man reikia kokią etiketę ant sprando prisilipdyti, gal tada jausiuos kaip žmogus, pasirinkęs gyvenimo kelią, ar būti optimizmo ir vilties kupina linksmuolė, ar suniurusi dėjuotoja. Viskas nėra taip paprasta kaip puspilnė ar apytuštė stiklinė. Galbūt reikėtų nustoti apie viską taip galvoti galbūt reikėtų surizikuoti, žengti žingsnį, tačiau nežinau kaip. Pažiūrėsim kokį patiekalą gyvenimas paruoš. 

tararam

Niekada nebuvau ir niekada nebūsiu puiki mokinė. Žinoma mokausi gerai, įstengiu gauti kelis dešimtukus, tačiau tikrai nesu pirmūnė ir moksliukė. Man tai tiesiog nėra įmanoma. Niekada negaliu susitelkti į mokslus šimtu procentu, vis įvairios beprasmiškos mintys lenda į tą mano šiek tiek trenktą galvelę. Šiandien pirmadienis, tad namo grįžau vėliau po gitaros būrelio. Daug to laiko ir nebelieka, ypač mokytis istorijos b-testui. Nesusikaupiu, neišmokstu aš tų senovės datų, tų Arabiškų vardų kaip Muhamedas ir Abu Bakr. Aš tiesiog vartau istorijos vadovėlį, skaitau apie islamą, tačiau daug labiau kreipiu dėmesį į šalia padėtas graikiškas salotas ir į White Stripes CD.
Taipogi namuose kartojuosi šokinėjimo per virvutę. Nemoku striksėti, ypač sukryžiavus rankas, ko prireiks rytojaus sporto testui. Esu pasiruošusi blogiausiam - ketvertui ir nubrozdintom kojom.

arbata

Reikia susitaikyti su mintimi, kad kiekvienas savaitgalis turi savo pabaigą. Kiekvieną sekmadienio popietę aš atsisveikinu su laisvalaikiu ir pasiruošiu artėjančioms mokyklos dienomis. Saulė jau baigia pasislėpti už horizonto, baigiasi ši šilta rudens diena. 
Jaučiuosi lyg būčiau kokia hipsterė ar hipė, nepripažinta menininkė iš septinto dešimtmečio. Atėjo ruduo, aplinkui matau vien rudas spalvas, atrodo lyg kažkas užstatė sepia efektą, lyg mano gyvenimas būtų fotografija. Savaitgalis taip lėtai eina, tačiau aš mėgaujuosi kiekviena jo sekunde. Be perstojo klausausi Saulio Mykolaičio ir Stairway To Heaven, vėl kažkodėl sugrįžo ta vintažo manija. Iš naujo pradėjau žiūrėti That 70's Show, regis paauglių kančios mano tėvų eroje mane išties traukia, ypač kai jose dalyvauja Topher Grace, Mila Kunis ir Ashton Kutcher. Apėmė toks jaukumo jausmas, tiesiog sėdžiu ant odinės sofos, geriu šiltą arbatą, žvelgiu į televizoriaus ekraną, kartais pabarškinu gitara. Visai neblogai eina laikas.

whores at my door

Šiomis dienomis vis atrandu naujų muzikantų, naujų grupių, naujų hitų. Mano naujoji manija - grupė The Pixies. Tokios lengvai įsimenamos melodijos ir paprasti tekstai, tačiau tuo ši grupė mane ir žavi. Ji nesistengia įžengti į sceną apsirengę kaip drąsuolė Lady Gaga su penkiolikos colių platformomis ar išsidažę kaip metalistai KISS. Šiais laikais trūksta paprastumo, kurio turėjo devintas dešimtmetis.
Žinoma, neapleidau ir savo senesnių dievukų. Mažiau nei prieš savaitę apsilankiau Roterdame. Ten su sese šėlome Red Hot Chili Peppers koncerte, už kurį poklojome nemažą sumelę pinigų, tačiau tikrai buvo verta. Vos atvažiavusios pastebėjome milžinišką maždaug penkių tūkstančio žmonių eilę, laukiančią prie arenos įėjimo. Gerą pusvalandį palaukusios pagaliau patekome į salę.
Pajutau didžiulę adrenalino dozę išvydusi Kiedį, Flea, Chadą ir Joshą. Jie įžengė su tokia energija ir pasirodė nuostabiai. Apsižliumbiau kai jie grojo mano visų mėgstamiausią dainą Scar Tissue. Taipogi nubraukiau ašarą per Under The Bridge, vos išgirdusi pirmąsias natas tos tobulas įžangos, savo širdyje pajutau tokį atsipalaidavimą, džiaugsmą. Lyg būčiau įvykdžiusi savo tikslą. Vos prieš kelis mėnesius aš beviltiškai ieškojau jų nuotraukų, stalkinau jų twitterius ir facebookus. Dabar viskas pasikeitė. Tik po koncerto jie man tapo tikri žmonės. Toliau lingavau pagal melodiją, kai Anthony savo angelišku balsu pradėjo dainuoti :"Sometimes I feel like I don't have a partner...". Nuostabiausias koncerto momentas. Visi spragtelėjo savo žiebtuvėlius, salė buvo pilna mažyčių ugnies liepsnelių, kurios lingavo pagal ritmą. O dievulėliau... Geriausia naktis mano gyvenime.

Štai, įkvėptu savo dievaičių pipirų, aš atnaujinu savo blogą šiek tiek šiltesniais atspalviais.