dar kavos?

 „Kokiame gi pasaulyje mes čia gyvename? Visi tik save fotografuojasi“ pagalvojo Stefani, bežvelgdama į grupelę jaunų, aukštų tarsi Afrikos gazelės merginų, kurios lyg paveiktos instinkto susiglaudė ir smarkiai pakeitė savo veido išraišką į visai nežinomo, besielio žmogaus miną, vos pamačiusios netikėtai atsiradusį fotografuojantį telefoną. Šis vaizdas Stefani itin pykdė, neaišku jai ar tai buvo pavydas, ar įniršis, susikaupęs iš anksčiau matytų identikalių situacijų, kurios ir vėl priminė apie gyvenimo nuspėjamumą  ir idiosinkrazijos stoką, o gal tai buvo pats faktas, jog kažkada net šios perdėtai linksmos ir entuziastingos merginos turėjo tiek daug potencialo kažko pasiekti gyvenime, žinoma, ne darbo lauke ar meilės santykiuose, tai  juk tik asmeninės pergalės, o daug svarbesnėje,  savęs pažinimo srityje. Stefani stebėjo kaip gazelių gauja sustojo aplink mobilųjų telefoną ir žvelgė į sukurtą šedevrą, kelios atrodė itin savimi patenkintos, kitos slėpė nepatikimumus po suvaidintų šypsenų kauke, tačiau visos galiausiai numojo ranka ir lyg niekur nieko keliavo tolyn be jokių klausimų ar protingų komentarų, turbūt ieškančios naujos progos įamžinti savo netikrus veidus. O ar jos supranta, jog iš tiesų egzistoja? Juk tai nėra kažkokia iliuzija, kaip daugelis mus supančių daiktų, jų veidas yra tikrojo gyvenimo atspindys, vienas iš nedaugelio likusių šioje netikroviškoje relaybėje, kurios jos galbūt niekada ir nebepamatys pro savo besieles akis, bet juk tai absoliučiai normalu, juk ne jos kaltos, po velnių, kalti mes visi, kad nebandėm išsigelbėti ir išgelbėti kitų nuo šio vienspalvio likimo, o dabar jau, regis, per vėlu - juk tokių viską apgalvojančių, gal net pernelyg kritiškai mąstančių žmonių kaip Stefani buvo likę labai nedaug, jie, tarsi nykstanti  grybų, augalų ar gyvių rūšis įrašyti į Raudonąją Knygą taip ir toliau nyksta niekieno nebepastebimi ir niekieno nebesaugomi, pasmerkti visą savo liūdną ir nesuprastą gyvenimą tiesiog mąstyti. Mąstė ir Stefani  užsigerdama iš mažyčio, galbūt net šiek tiek pretenzingo kavos puoduko, besimėgaudma mėgstmiausiu paros momento – tos nuovargyje išmirkusios popietės, kai apsunkusios akys taip merkiasi tarsi ant jų tūnotų švino luitai, o vienintelis būdas atrasti savyje bent šiek tiek stiprybės ir sveikatos – išgerti juodos kavos be jokių priedų, be gretinėlės, be cukraus, be jokio apgailėtino sausainiuko ar miniatiūrinės šokolado plytelės ir leisti tamsiam kartumui sušildyti visą kūną ir išblaškyti visas problemas, nors tik kelioms dešimtims minučių. Ir tada pačiai Stefani toptelėjo, jog šis gėrimas – tai puikus palyginimas tai merginų grupelei, juk jų išvaizda nuostabiai rafinuota, kaip ir šis tieisog švytintis porcelianinis puodelis su rausvų rožių ir žalių spygliukų paveiksliukais ir smulkute, netikru auksu papuošta ąsele bei viršumi, subtilia forma ir gražiu susiaurėjimu per vidury, tarsi būtų relikvija iš Austro-Vengrijos dvarų, bet juk viso labo jo tokiame pat pedantiškame viduje – tik paprasčiausias rudas pupų vanduo, lygiai toks pat kaip ir kitos kada nors ragautos juodos kavos, kurias galima nusipikrti bet kuriame pasaulio krašte. O šios merginos, kad ir kokios dailios jos bebutų, be grožio nieko neturi, nes jų vidus – kartus ir visiškai identiškas kitiems žmonėms be priedų, ir nors smagu su jomis pabendrauti, pasijuokti ar pasidulkinti, po kelių dešimčių minučių jos jau bus nebesvarbi praeities detalė.

baltame kambaryje - su juodomos užuolaidomis - prie stoties

Kažkur esu skaičius, kad pirmasis oro gūsis, kurį mes įkvepiame vos gimę, yra mūsų siela. Toliau, visą likusį savo gyvenimą, nepaisant kaip tu pasirenki jį nugyventi, nepaisant aplinkybių, savąją sielą po truputį iškvepiame. Todėl mes ir panašėjame į savo artimuosius - didžiausią laiko dalį praliedžiamia tame pačiame ore, įkvėpdami vieni kito sielos daleles.

Tai išgirdus, apmąsčiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau vos įžiūrimas linijas, kurias iškvėpdavau šaltą žiemos ar rudens vidurio rytą beeinat į tą patį autobusą, kaip aš jomis grožėdavausi, nesuprasdavau, kaip kažkas tokio paprasto gali taip tave užburti. Tada atrodė, kad laikas sustoja, ir visi tik žiūri į tuos vandens lašelius, prasiskverbiančius pro tavo lūpas. O kartais to grožio nė nepavykdavo pastebėti, nes staiga pradėdavo lyti, regis metas traukti pasenusius praeito sezono skėčius, užversti Hamletą, užgesinti Camelį ir nusisukti nuo besikartojančių tave smerkiančių automobilių žvilgsnių. Staiga supranti, kad vėl atėjo ruduo. Jau pamiršau, kad šiltos, jaukios popietės su puodeliu žalios arbatos tarp sustirusių delnų yra tik mitas. Tačiau kartais to net nereikia.

cogito ergo sum

Tos filosofijos pamokos baigia sujaukti mano smegenis. Padrikos mintys, kurios visiškai nieko tau neturėtų reikšti, kažkodėl tiek daug tau pasako, lyg būtų vien tik tau užrašytos. Tačiau keisčiausia ne tai, ką R. Dekartas teigė, kad visa tai, visas mūsų "stabilus" pasaulis, gali būti tik sapnas, bet pats faktas, kad prieš daugelį metų, kai dar net nežinojau kas buvo ta tetulė filosofija, aš pagalvojau lygiai apie tą patį. 
Dabar tikrai nemanau, kad gyvename sapne. Tačiau visko gali būti. Tik pamanykit apie tai. Juk mes galime visiškai nieko nežinoti, esame apsupti nežinomybės, kurios neįmanoma atskleisti. Kaip galima įrodyti, kad iš tikrųjų gyvename? Kaip galime žinote, kas esame? Galbūt tik šį ryt atsibudome šiame kūne su visais prisiminimais, ir gyvename net nieko neįtardami. Nėra būdų tam įrodyti.
Ir žinau, daugelis iš jūsų pasikliaus logika, kad ji mūsų neapgauna, nenuvilia, bet juk tai ne tiesa, viskas, visi jausmai mus nuvils, mūsų regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis. Todėl ir egzistuoja iliuzijos.
Nenoriu gaišinti jūsų laiko, tačiau jeigu kažkada norėsite paskęsti nežinomybėje, pajusti tą baisų, tačiau kažkodėl stulbinantį jausmą, atverkite savo mintis įvairioms idėjoms, būkite tolerantiški visokiom mintim, kad ir kaip giliai jos jus nuvestų ir pamąstykite apie tai, jog pasaulyje nėra tikrumo. Ir tada, kai pasimesite, žiūrėsit į viską kaip į iliuziją, pamiršit visus gyvenimo "faktus", aš, su pačiu Dekartu, išgelbėsiu jus su viena fraze: Mąstau, todėl esu. Taip, aš egzustuoju. Nežinau apie jus, ir nėra būdų žinoti. Bet aš egzistuoju. Ši mergina, dabar rašanti šias raides, šiuos žodžiu, galbūt neegzistuoja, tačiau ši būtybė, sugebanti visa tai išmąstyti - tikrai taip. 
Tas nieko mes negalime daryti šiame pasaulyje, negalime įrodyti kas tikra, o kas ne, mums lieka tik kažkuo tikėti. Tad atverkime savo mintis. 

nemiga

Labas rytas

Arba geros nakties

Čia jums spręsti

Aš čia sėdžiu

Pusiau mieganti

Pusiau žvali

Pusiau gyva

Mąstau apie nieką

Nes nepajėgiu mąstyti

Tad 

Prašau

Prilaikykit mane

Kaip seniai mačiau žvaigždes. Mieste jų nėra, taipogi nėra kompiuterio ekrane. Aš to pasiilgau. Menko vėjelio vidury nakties ir basų kojų ant žolės. Ir to kvapo. Nežinau ar taip kvepia vasara, ar pieva, ar laimė. O gal tiesiog nepriklausomybė. 

Galbūt aš šiek tiek naivi, kad rašau. Čia tylu. Čia niekas manęs neišgirs. Juk mes niekam nerūpime. Žmonės praplautom smegenim tiek daug pasakoja, nors neturi ką pasakyti, dalinasi mintimis su twitteriu, nes kažkodėl iš kažkur ištraukė, kad kažkam kažkur pasaulyje jie vis dėlto RŪPI. Tavo idėjos neįdomios. Tavo gyvenimas irgi neįdomus. Tu nieko neturi ką pasakyti. Tu mano gyvenimo nepakeisi.

Dulkės. Žmonės yra dulkės. Tai faktas. Mes mirsim ir tiek. Niekam nerūpės. Niekas nepastebės. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykome į žemę pasimetę, šiek tiek pagyvenom išsiblaškę nežinodami ar gyvename teisingai, ar gyvename pagal taisykles ir galiausiai mirsime pasimetę. Ar jau viskas? Ar pasibaigė? Čia taip turi būti? O kas bus paskui?

Žinoma dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų bent vienas žmogus gali užsirišti juodą kaklaraištį. Tačiau po kiek laiko, tai gali būti ir dekada, ir savaitė, ir keli amžiai, tavo vardas bus ištartas paskutinį kartą. Ir tik tada tu mirsi. Visi tavo pėdsakai ištrinti, visi twitterio sekėjai išmirę. Ir niekam nerūpės, kad tu kažkada šiam pasaulyje egzistavai. 

Lady, you don't know shit about shit.

from the road to the sea to the sky

puodelis kakavos tarp delnų, vilnonės kojinės slystančios ant marmurinių grindų, šiek tiek problemų, šiek tiek streso, šiek tiek tradicinio žiemos pradžios išsiblaškymo ir visi pradeda kraustytis iš proto, nors ir lauke sninga. mat sniegas yra ženklas, kad nieko nėra amžino ir viskas ką iš tiesų gyvenime darai, tai tempi laiką nuo gruodžio iki gruodžio iki gruodžio. 

Pirmąją pastraipą visada lengviausia parašyti. O ką rašyti toliau? Ar ir vėl vardinti gyvenimo detales, kurios galbūt nieko nepakeis, o galbūt ir yra viskas? Ar užsiminti kaip nejauti mėlynėmis nudaužytų kojų, negali pajudinti nušalusių pirštų, tačiau vistiek sėdi lauke ir alsuoji mėtinius dūmus kurie kažkodėl tave džiugina, galbūt dėl to, kad su jais iškvėpi ir realybę, bent jau akimirkai. 

- Aš galiu paskeisti,- išgirstu tylų, menką balselį, kuris tarsi adata perverė mano krūtinę. Ne. Tu to padaryti negali. Žmonės nesikeičia. Mums lemta likti tokiais, kokie esam, mums lemta rinktis arba būti pasmerktais su tokiais pačiais kaip mes, o kitus išmesti iš savo pasaulio tarsi pasenusias sąskaitas. Nors ką čia besakius, juk ribos ir taisyklės neegzistuoja, neegzistuoja ir gėris ar blogis, tiesiog mes patys viską sprendžiame, nors gal kiti viską sprendžia už mus, mes juk tokie menkučiai jog net keista, kad galime būti pastebėti. 
Koks šiaip skirtumas, kam ta prasmė? Kam tos teisės, kam reikia statuso visuomenėje, kam reikia individualybės, jeigu tu tiesiog gali... pasikeisti.

Ką gi, leiskite man šiandien gyventi, paskutinis kavos puodelis ir lekiu. Nežinau kur, galbūt amžinybės link,  galbūt į kavinę ten kur sėdėjau nežinia kiek savaičių prie moterų jaunais veidais ir senomis rankomis, galbūt į tą sumaištį keliantį sniegą, kurio staiga nebeliko. 

mes esam, ir tiek, ir tai, kas atsitinka, atsitinka, ir tiek

Jeigu gali pabusti kitu laiku, kitoj vietoj, kodėl negali pabusti kitu žmogumi?

Lapkritis - toks mėnuo, kai tavo pirštai nuolat kvepia mandarinais, o mėnulis tave vis lydi nors jo ir nematyt. Atrodo visada bandai rasti bent spindulėlį šviesos, tačiau ji išsilydo su gatvės žibintais, Kalėdų dekoracijomis ir su kone kiekvieno praeivio žiebtuvėliais (nors ir kiek teigtų, kad jo neturi, jis vistiek kažkaip atsiras tavo striukės kišenėje). Ant kiekvieno kampo tik spragt spragt spragt spragt spragt. Juk niekas tavęs nemato tamsoje.

O galbūt aš taip ir toliau sėdėsiu prie lango įkišusi savo alkūnes tarp virtuvės žaliuzių ir siūbuosiu savo praplikusias rankas, paskui pastebėsiu merginą ir prisiminsiu, kur ją jau mačiau (čia tik man nuspręst ar sapne, ar mano vaizduotėje ar kažkur dešimt mylių nuo Salt Leik Sičio), nužiūrėsiu jos švarią mokyklos uniformą ir ilgas juodas kojines, jos bespalvius plaukus ir bespalves akis, jos išbalusį veidą, sielos tylą ir nuogybę, prikąstą lūpą tarsi ji slėptų visą savo biografiją. Savo raudonomis rankomis ji suspaudžia arbatos puodelį (įsipila pieno, nes kitaip viskas liks tas pats) ir mąsto apie gyvenimą ir apie tą vieną pokalbį su tuo vienu žmogumi, tada kažkaip įtikina save, kad iš tiesų tapo visuomenės auka. Savo valią ji ir taip atidavė numeriams, tad kodėl čia nepasėdėjus ant traukinio begių ir nepasigrožėjus plazdojančiais lėktuvais? Tegul ir toliau niekas jos nesupras, nei ji pati, nei jos rašytoja, nei jos lemtis.