nu bet ne

Tas, kad neturi pabaigos, nėra tikra.
Ar jums esa tai buvę, kad besiklausant kokios nors dainos pašiurpsta oda? Ta viena melodija skamba mano galvoje, visas kūnas virpa lyg po dešimt kavos puodelių ir ekstazio nakčių, kurių galbūt dar net nebuvo. Ir staiga tu supranti, kad pasauliui siunti visai ne tą žinutę, kurią norėtum, kad negali pasiaiškinti, nes nemoki ir negali kalbėti. Bet juk kartais ratilai ant nekalto veido papasakoja daug daugiau negu nuobodi istorija.

ir kaip galima į tą melodiją tiek daug sutalpinti

Klausausi laužo šviesos ir tiesiog drebu. Tai mane gąsdina, kaip galima kažką taip mylėti? Ir man norisi grįžti į tuos laikus, kai kalbėjom ne apie save ir ne apie kitus.

viskas iš naujo

blanki šviesa, primerktos akys ir keli neišplauti kavos puodeliai. atsikeli vien tam, kad vėl eitum miegoti. tada viskas ir išsitrina. nes tos prarastos valandos niekada nieko nebepakeis.
ar yra amžinybė? nes atrodo, kad aš dabar joje įstrigau. jeigu po mano mirties viskas iš tiesų pasikeis? tokiomis dienomis nėra didelio skirtumo ar mirsiu po penkiasdešimt metų ar po keturių dienų. manau jau pasakiau viską, ką norėju, pamąsčiau viską, ką reikėjo, pakeičiau visus įmanomus gyvenimo kelius.
  
ir
pati
tapau
vakumas

Kur dabar man sukti? Kur link? Ar paskęsti nematerialioje realybėje, reikšmių reflekcijoje? Man reikia atsakymo į paprastą klausimą: kas dabar?  Užtenka man tų perdirbtų asmenybių, kurios nežino apie ką kalbą, kurios diskutuoja ne apie idėjas, ne apie įvykius, o apie kitus ŽMONES kaip aš ŽMOGŲ kaip tu kas šioms BŪTYBĖMS davė TEISĘ??? mažos jų mintys. siauras ir jų gyvenimo kelias, nors ką gali žinoti. Pasaulyje nieko negali žinoti. Etika neegzistuoja, gėris ir blogas yra tik mitai. Iš kur mes žinom, kas yra gera, o kas yra bloga? Pati visuomenė nusprendė, privertė laikytis nurodymų. O jeigu aš manau kitaip?

Mes lėkėm pro rugių laukus, pro medžių šakas, pro spindinčius ežeros, pro žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pro debesų skliautus, bėgom nuo visuomenės tik tam, kad suprastume, jog mes patys ir esame visuomenė. Mes esame ta blogio dievybė, mes esame ta abstrakcija, ant kurios visi niršta.

manau, kad jau baigiau. galbūt. čia tik mano mintys. jūs mano mintyse. nekreipkit dėmesio. koks skirtumas. sveiki atvykę, ar dar nepasimetėt? aš jau seniausiai klaidžioju.

kas egzistuoja?

laiko nėra, yra tik laikrodžiai
sėdėjau toje pačioje, tačiau skirtingoje vietoje ir laukiau kada pasibaigs kažkas, ko gal dar net nėra. per lotynų pamoką rašiau haiku (mano smegenys kaip reikiant buvo paplautos), per istoriją miriau, o per geografiją atradau gyvenimo tikslą. o paskui gyvenimas dar kartą prasidėjo iš naujo.
prie manęs priėjo žaliaplaukė hipė ir sušnabždėjo į ausį: "Kas egzsituoja?" dabar, kai pagalvoju, nesu tikra ar jos plaukai buvo žali. ir ar tai tikrai buvo mergina. nežinau ar ji iš viso egzistavo. gal tai buvau aš pati, metempsichozės reiškinys, gal tai buvo pranašas ar mano atvaizdas tuščiuose oro sluoksniuose. kas egzistuoja, kas egzistuoja... niekas negali astakyti šito klausimo. žinoma galima pasirinkti lengviausią kelią ir tapti ateistu, netikėti į jokias dievybes ir toliau pūti savo materialiame pasaulyje.
pažiūrėk į save dabar pat. sėdi vienas už mokyklos vartų ant purvino šaligatvio, lauke tylu ir šalta, tu vienas rūkai ir save vadini filosofu, nes turi savo nuomonę. esi parazitas pasauliau, nes kaltini visuomenę, nors pats esi visuomenė. ir taip pat, esi įsitikinęs, kad žinai viską. atmerk akis. žmogaus protas nėra pajėgos suprasti visatą, mūsų stebėjimai ir eksperimentai neatskleidžia tikrovės, o paprasčiausiai ją sukuria. grįžk atgal į transcendetinis erdves.

amen

mačiau merginą

su kryžiumi 

aplink kaklą

jos plaukai nekvepėjo

bažnyčia

tačiau jos klubai buvo

 tarsi

 dievas 

įdomu ką galvojo jos kunigas

įdomu ar tas kryžius

aplink jos kaklą

man reiškia daugiau

negu reiškia jai 

✞Δ

Mano vienintelė problema yra realybė. Nes su ja niekas nesirimuoja. Visi rimai netikri. Niekas kitas neegzistuoja. 
Pabudau žiemoje tarsi būčiau sutryptas sniegas po tavo mėlynėmis ant kojų. Atrodo viskas vėl prasidėjo iš naujo, viskas tas pats, tačiau kažkodėl nieko nebeatpažįstu, net savo atvaizdo veidrodyje. 
- Kas tu tokia?! - rėkiu iš visų plaučių ir trenkiu į stiklą. Šis sudūžta. 
Nes po visų ilgų valandų, po visų molinės masės apskaičiavimų, trigonometrijos uždavinių, po nebesuskaičiuojamų cigarečių, tu visai pasimeti. Gyveni, tačiau nežinai kodėl. O atsakymo niekas nežino.

lolololololol

vaizdas

kartą gyveni daili, plona šviesiaplaukė, kuri turėjo viską, ko tik užsigeisdavo. jos tėvas buvo turtingas verslininkas, o mama - išlepinta jo žmona. mergina turėjo ir vaikiną, ir prabangią mašiną ir marias draugų. ji niekada neliūdėjo ir neverkė. viskas buvo tobula.

tačiau žinote ką? tai liūdniausia istorija, kokią tik esu girdėjusi. nes mūsų gyvenimo sunkumai, mūsų klaidos, mūsų praeities randai, visos tamsiosios mūsų pusės ir paverčia mus žmonėmis, o ne realistiškomis lėlėmis iš Merilendo.

kas per naktys. tu girtas, o aš išprotėjus, tad kas mus parves namo? susilieja miestas ir pastatai išsilydo, tu nubrauki prakaito lašus.
visos ribos sulūžta, mes tik šluojame jų liekanas ir jose maudomės, tarsi patys pašieptume save. šis jausmas užpildo tuštuma tavyje, kaip cigaretės ar meilė. o tada ir supranti, kad turi viską, ko reikia ir kad suradai tą žmogų, kuris tavęs visą gyvenimą ieškojo. 

aš visada mirštu savo sapnuose

apleistama betono priemesčio rajone, ten kur skalbimo milteliais kvepiančios namų šeimininkės kabina sintetiką tarybiniuose balkonuose ir tyliai rūko, ten kur tiesiog teka mašinų dūmai ir užtvindo mūsų smegenis ir įsivaizduojamus pasaulius, gyvena visų mūsų klonai. jie tokie patys kaip mes, tačiau visiškai skirtingi. juk šiandienos visuomenės šūksnis yra "išsiskirk, kad pritaptum". ir aš pati ten atsiradau, kur namai vienas kitą užstoja, kur civilizacijos erozija tarsi banga užlieja visas dykumas ir jas paverčia dar vienu prekybos centru. šitame pasaulyje eutanazija yra šventa kaip pagonybė, o kiekviena provokuojanti idėja tampa nauja religija. sveiki antvykę į dabartį. prašau prisijungti.
kur dingo visi tikri veidai ir tikros sielos? ar jos nėrė į nerį, į cigarečių nuorūkų gelmes, į kurias žvelgė kone kiekvienas padaras? aš jų niekur nebematau, tarsi ir vilnius, ir briuselis byra pro pirštus ir sutrypia mūsų viltis ir dvasios revoliucijos. geros jums nakties, nes po kelių minučių ant tilto turėklų stovės dar vienas jaunuolis suplėšytais džinsais, kuris turėjo viską, tačiau tai buvo niekas. vandenyje sublizgės jo žiebtuvėlis. juk kai ateina pabaiga, tik tada viskas prasideda.