Man labai įdomu, kodėl gi aš taip nekečiu vaikų. Galbūt dėl to, kad jie nesupranta realybės, kad galvoja, jog jie yra pasaulio centras. Žinoma, kartais smagu, kai jie draugiški ir meilūs, tačiau aš kažkodėl žvelgiu tik į jų tamsiąją pusę. Vaikai manęs nemėgsta, aš nemėgstu jų, tai lyg amžina kova tarp katės ir pėlės. Tikrai, man įžeidžia jų pravardžiavimai, kurie nors ir šmaikštoki, gali tikrai įžeisti. Tai lyg stiprus smūgis, kai esi vadinamas storu, nuobodžiu, ožka ir panašiai. Mano gyvenime ir taip daug problemų, tegul tas mažvaikis nesukelia dar vienos.
Galbūt nenoriu vaikų, nes matau, kaip mano mama gailisi padariusi tokį pasirinkimą. Tais laikais visuomenėje reikėjo turėti vaikų, kitaip ir būti negalėjo. Noriu gyventi visai skirtingai kaip mano tėvai, noriu džiaugtis gyvenimu ir ne vien galvoti apie pinigus, svarbu tik rasti mylimų žmonių. Tikrai nebūsiu kaip tėtis, tikras darboholikas, ar mama, kuri Belgijoje labai vieniša, beveik neturi draugų, negali niekam išsikalbėti ir yra ant nuprotėjimo ribos. Tad vaikučiai, būkite geri, ir manęs nenervuokite.
Atleiskit, šiek persikarščiavau, tačiau tikrai buvau įsiutusi. Labai sunervino mažieji pusbrolis ir pusseserė, tačiau aš vistiek juos myliu ir kažkaip išgyvenu. Rytoj išvažiuoju iš Latvijos, atgal į savo mylimąją Lietuvėlę. Nežinau kur su šeima apsisotosime, tačiau ką nors sugalvosime, galbūt pabūsim pas senelius arba važiuosime į Vilnių, o galiausiai vėl grįšiu į Briuselį. Gerai pagalvojus, mokykla tikrai greitai prasidės, o aš dar neįsigilinau į vasarą. Ach, tas laikas per greitai bėga.
Man net svaigsta galva.
