„Kokiame gi pasaulyje mes čia
gyvename? Visi tik save fotografuojasi“ pagalvojo Stefani, bežvelgdama į
grupelę jaunų, aukštų tarsi Afrikos gazelės merginų, kurios lyg paveiktos
instinkto susiglaudė ir smarkiai pakeitė savo veido išraišką į visai nežinomo,
besielio žmogaus miną, vos pamačiusios netikėtai atsiradusį fotografuojantį
telefoną. Šis vaizdas Stefani itin pykdė, neaišku jai ar tai buvo pavydas, ar
įniršis, susikaupęs iš anksčiau matytų identikalių situacijų, kurios ir vėl priminė
apie gyvenimo nuspėjamumą ir
idiosinkrazijos stoką, o gal tai buvo pats faktas, jog kažkada net šios
perdėtai linksmos ir entuziastingos merginos turėjo tiek daug potencialo kažko
pasiekti gyvenime, žinoma, ne darbo lauke ar meilės santykiuose, tai juk tik asmeninės pergalės, o daug
svarbesnėje, savęs pažinimo srityje.
Stefani stebėjo kaip gazelių gauja sustojo aplink mobilųjų telefoną ir žvelgė į
sukurtą šedevrą, kelios atrodė itin savimi patenkintos, kitos slėpė nepatikimumus
po suvaidintų šypsenų kauke, tačiau visos galiausiai numojo ranka ir lyg niekur
nieko keliavo tolyn be jokių klausimų ar protingų komentarų, turbūt ieškančios
naujos progos įamžinti savo netikrus veidus. O ar jos supranta, jog iš tiesų
egzistoja? Juk tai nėra kažkokia iliuzija, kaip daugelis mus supančių daiktų,
jų veidas yra tikrojo gyvenimo atspindys, vienas iš nedaugelio likusių šioje
netikroviškoje relaybėje, kurios jos galbūt niekada ir nebepamatys pro savo
besieles akis, bet juk tai absoliučiai normalu, juk ne jos kaltos, po velnių,
kalti mes visi, kad nebandėm išsigelbėti ir išgelbėti kitų nuo šio vienspalvio
likimo, o dabar jau, regis, per vėlu - juk tokių viską apgalvojančių, gal net
pernelyg kritiškai mąstančių žmonių kaip Stefani buvo likę labai nedaug, jie, tarsi
nykstanti grybų, augalų ar gyvių rūšis
įrašyti į Raudonąją Knygą taip ir toliau nyksta niekieno nebepastebimi ir
niekieno nebesaugomi, pasmerkti visą savo liūdną ir nesuprastą gyvenimą tiesiog
mąstyti. Mąstė ir Stefani užsigerdama iš
mažyčio, galbūt net šiek tiek pretenzingo kavos puoduko, besimėgaudma
mėgstmiausiu paros momento – tos nuovargyje išmirkusios popietės, kai
apsunkusios akys taip merkiasi tarsi ant jų tūnotų švino luitai, o vienintelis
būdas atrasti savyje bent šiek tiek stiprybės ir sveikatos – išgerti juodos kavos
be jokių priedų, be gretinėlės, be cukraus, be jokio apgailėtino sausainiuko ar
miniatiūrinės šokolado plytelės ir leisti tamsiam kartumui sušildyti visą kūną
ir išblaškyti visas problemas, nors tik kelioms dešimtims minučių. Ir tada
pačiai Stefani toptelėjo, jog šis gėrimas – tai puikus palyginimas tai merginų
grupelei, juk jų išvaizda nuostabiai rafinuota, kaip ir šis tieisog švytintis
porcelianinis puodelis su rausvų rožių ir žalių spygliukų paveiksliukais ir
smulkute, netikru auksu papuošta ąsele bei viršumi, subtilia forma ir gražiu
susiaurėjimu per vidury, tarsi būtų relikvija iš Austro-Vengrijos dvarų, bet juk
viso labo jo tokiame pat pedantiškame viduje – tik paprasčiausias rudas pupų
vanduo, lygiai toks pat kaip ir kitos kada nors ragautos juodos kavos, kurias
galima nusipikrti bet kuriame pasaulio krašte. O šios merginos, kad ir kokios
dailios jos bebutų, be grožio nieko neturi, nes jų vidus – kartus ir visiškai
identiškas kitiems žmonėms be priedų, ir nors smagu su jomis pabendrauti,
pasijuokti ar pasidulkinti, po kelių dešimčių minučių jos jau bus nebesvarbi
praeities detalė.