baltame kambaryje - su juodomos užuolaidomis - prie stoties

Kažkur esu skaičius, kad pirmasis oro gūsis, kurį mes įkvepiame vos gimę, yra mūsų siela. Toliau, visą likusį savo gyvenimą, nepaisant kaip tu pasirenki jį nugyventi, nepaisant aplinkybių, savąją sielą po truputį iškvepiame. Todėl mes ir panašėjame į savo artimuosius - didžiausią laiko dalį praliedžiamia tame pačiame ore, įkvėpdami vieni kito sielos daleles.

Tai išgirdus, apmąsčiau kiekvieną kartą, kai stebėdavau vos įžiūrimas linijas, kurias iškvėpdavau šaltą žiemos ar rudens vidurio rytą beeinat į tą patį autobusą, kaip aš jomis grožėdavausi, nesuprasdavau, kaip kažkas tokio paprasto gali taip tave užburti. Tada atrodė, kad laikas sustoja, ir visi tik žiūri į tuos vandens lašelius, prasiskverbiančius pro tavo lūpas. O kartais to grožio nė nepavykdavo pastebėti, nes staiga pradėdavo lyti, regis metas traukti pasenusius praeito sezono skėčius, užversti Hamletą, užgesinti Camelį ir nusisukti nuo besikartojančių tave smerkiančių automobilių žvilgsnių. Staiga supranti, kad vėl atėjo ruduo. Jau pamiršau, kad šiltos, jaukios popietės su puodeliu žalios arbatos tarp sustirusių delnų yra tik mitas. Tačiau kartais to net nereikia.

cogito ergo sum

Tos filosofijos pamokos baigia sujaukti mano smegenis. Padrikos mintys, kurios visiškai nieko tau neturėtų reikšti, kažkodėl tiek daug tau pasako, lyg būtų vien tik tau užrašytos. Tačiau keisčiausia ne tai, ką R. Dekartas teigė, kad visa tai, visas mūsų "stabilus" pasaulis, gali būti tik sapnas, bet pats faktas, kad prieš daugelį metų, kai dar net nežinojau kas buvo ta tetulė filosofija, aš pagalvojau lygiai apie tą patį. 
Dabar tikrai nemanau, kad gyvename sapne. Tačiau visko gali būti. Tik pamanykit apie tai. Juk mes galime visiškai nieko nežinoti, esame apsupti nežinomybės, kurios neįmanoma atskleisti. Kaip galima įrodyti, kad iš tikrųjų gyvename? Kaip galime žinote, kas esame? Galbūt tik šį ryt atsibudome šiame kūne su visais prisiminimais, ir gyvename net nieko neįtardami. Nėra būdų tam įrodyti.
Ir žinau, daugelis iš jūsų pasikliaus logika, kad ji mūsų neapgauna, nenuvilia, bet juk tai ne tiesa, viskas, visi jausmai mus nuvils, mūsų regėjimas, klausa, lytėjimas, skonis. Todėl ir egzistuoja iliuzijos.
Nenoriu gaišinti jūsų laiko, tačiau jeigu kažkada norėsite paskęsti nežinomybėje, pajusti tą baisų, tačiau kažkodėl stulbinantį jausmą, atverkite savo mintis įvairioms idėjoms, būkite tolerantiški visokiom mintim, kad ir kaip giliai jos jus nuvestų ir pamąstykite apie tai, jog pasaulyje nėra tikrumo. Ir tada, kai pasimesite, žiūrėsit į viską kaip į iliuziją, pamiršit visus gyvenimo "faktus", aš, su pačiu Dekartu, išgelbėsiu jus su viena fraze: Mąstau, todėl esu. Taip, aš egzustuoju. Nežinau apie jus, ir nėra būdų žinoti. Bet aš egzistuoju. Ši mergina, dabar rašanti šias raides, šiuos žodžiu, galbūt neegzistuoja, tačiau ši būtybė, sugebanti visa tai išmąstyti - tikrai taip. 
Tas nieko mes negalime daryti šiame pasaulyje, negalime įrodyti kas tikra, o kas ne, mums lieka tik kažkuo tikėti. Tad atverkime savo mintis. 

nemiga

Labas rytas

Arba geros nakties

Čia jums spręsti

Aš čia sėdžiu

Pusiau mieganti

Pusiau žvali

Pusiau gyva

Mąstau apie nieką

Nes nepajėgiu mąstyti

Tad 

Prašau

Prilaikykit mane

Kaip seniai mačiau žvaigždes. Mieste jų nėra, taipogi nėra kompiuterio ekrane. Aš to pasiilgau. Menko vėjelio vidury nakties ir basų kojų ant žolės. Ir to kvapo. Nežinau ar taip kvepia vasara, ar pieva, ar laimė. O gal tiesiog nepriklausomybė. 

Galbūt aš šiek tiek naivi, kad rašau. Čia tylu. Čia niekas manęs neišgirs. Juk mes niekam nerūpime. Žmonės praplautom smegenim tiek daug pasakoja, nors neturi ką pasakyti, dalinasi mintimis su twitteriu, nes kažkodėl iš kažkur ištraukė, kad kažkam kažkur pasaulyje jie vis dėlto RŪPI. Tavo idėjos neįdomios. Tavo gyvenimas irgi neįdomus. Tu nieko neturi ką pasakyti. Tu mano gyvenimo nepakeisi.

Dulkės. Žmonės yra dulkės. Tai faktas. Mes mirsim ir tiek. Niekam nerūpės. Niekas nepastebės. Tai liūdna, bet kažkuo ir gražu. Mes atvykome į žemę pasimetę, šiek tiek pagyvenom išsiblaškę nežinodami ar gyvename teisingai, ar gyvename pagal taisykles ir galiausiai mirsime pasimetę. Ar jau viskas? Ar pasibaigė? Čia taip turi būti? O kas bus paskui?

Žinoma dėl mūsų gali verkti. Dėl mūsų gali melstis. Dėl mūsų bent vienas žmogus gali užsirišti juodą kaklaraištį. Tačiau po kiek laiko, tai gali būti ir dekada, ir savaitė, ir keli amžiai, tavo vardas bus ištartas paskutinį kartą. Ir tik tada tu mirsi. Visi tavo pėdsakai ištrinti, visi twitterio sekėjai išmirę. Ir niekam nerūpės, kad tu kažkada šiam pasaulyje egzistavai.