Lapkritis - toks mėnuo, kai tavo pirštai nuolat kvepia mandarinais, o mėnulis tave vis lydi nors jo ir nematyt. Atrodo visada bandai rasti bent spindulėlį šviesos, tačiau ji išsilydo su gatvės žibintais, Kalėdų dekoracijomis ir su kone kiekvieno praeivio žiebtuvėliais (nors ir kiek teigtų, kad jo neturi, jis vistiek kažkaip atsiras tavo striukės kišenėje). Ant kiekvieno kampo tik spragt spragt spragt spragt spragt. Juk niekas tavęs nemato tamsoje.
O galbūt aš taip ir toliau sėdėsiu prie lango įkišusi savo alkūnes tarp virtuvės žaliuzių ir siūbuosiu savo praplikusias rankas, paskui pastebėsiu merginą ir prisiminsiu, kur ją jau mačiau (čia tik man nuspręst ar sapne, ar mano vaizduotėje ar kažkur dešimt mylių nuo Salt Leik Sičio), nužiūrėsiu jos švarią mokyklos uniformą ir ilgas juodas kojines, jos bespalvius plaukus ir bespalves akis, jos išbalusį veidą, sielos tylą ir nuogybę, prikąstą lūpą tarsi ji slėptų visą savo biografiją. Savo raudonomis rankomis ji suspaudžia arbatos puodelį (įsipila pieno, nes kitaip viskas liks tas pats) ir mąsto apie gyvenimą ir apie tą vieną pokalbį su tuo vienu žmogumi, tada kažkaip įtikina save, kad iš tiesų tapo visuomenės auka. Savo valią ji ir taip atidavė numeriams, tad kodėl čia nepasėdėjus ant traukinio begių ir nepasigrožėjus plazdojančiais lėktuvais? Tegul ir toliau niekas jos nesupras, nei ji pati, nei jos rašytoja, nei jos lemtis.
