familiar faces

Šiandien man vėl insominja, po pasaulį skrajoju tarsi šmėkla su pajuodusiais paakiais ir degančiomis akimis. Atrodo visiems tik kliūni po kojomis, tokiais momentais norisi pasišalinti iš planetos, tapti erdve, viskuo ir niekuo, knygos pasakotoju, kuris mato visus ir visada. Kitų gyvenimai daug įdomesni už mano, man patinka įvairios žmonių istorijos, man patinka klausytis. Tokiomis nuovargio dienomis esu jums tik našta.
Tačiau nuo pat vaikystės, iš visų pasakų knygučių ir Disnėjaus filmų esame mokomi, kad viskas kažkaip susitvarko, nors ir netobulai. Prireikė tik vieno pasivaikščiojimo po parką, besiklausant Velvet Underground baladžių ar tos tobulos, paskutinės Donnie Darko (žinau, kad aš vis paminiu šį filmą ir dėl to labai atsiprašau, po truputį tampu šiek tiek trenkta fangirl, bet nieko, juk pamilau tikrą šedevrą) scenos ir sielvarto ašarų, tačiau su kažkokia paslėpta idėja tarsi būčiau supratusi gyvenimo esmę. Šiame pasaulyje nėra ir niekada nebus stabilumo. Jis visada sugebės tave nustebinti.